Veganizmas ir aplinka: kokią įtaką veganizmas turi klimatui?
Augalinė mityba ir mūsų planetos aplinka
Veganizmas šiomis dienomis išgyvena savo aukso amžių: nors dauguma veganais tampa dėl etinių ir moralinių priežasčių ar sveikatos, pastaruoju metu nemaža dalis žmonių prie šios bendruomenės prisijungia ir dėl aplinkosauginių motyvų.
Jau dešimtmečius atliekami tyrimai ir kartu su jais sutinkantys mokslininkai pritaria, kad iš visų šiuo metu egzistuojančių dietų ir mitybų, būtent augalinė mityba turi mažiausią neigiamą poveikį mūsų planetai, tokiu būdu taupydama brangius ir kasdien vis senkančius gėlo vandens resursus, žemės plotus ir maistą.
Pirmiausia, norėdami suprasti, kaip veganizmas prisideda prie aplinkos išsaugojimo, turime suvokti, kokią įtaką maistas, kurį valgome, turi globaliniam atšilimui. Visi apskaičiavimai, statistika ir duomenys, pateikti straipsnyje, gali kisti ir varijuoti priklausomai nuo produkto kilmės, gamybos proceso, jo paklausos rinkoje ir metų bei sezonų kaitos. Moksliniai šaltiniai, kuriais rėmėmės straipsnyje, bus nurodyti apačioje.
Mėsos pramonės įtaka aplinkai ir ekologijai
Vakarienės metu smaguriaudami jautienos kepsniu nė nesusimąstome, kokį kelią šis maistas turėjo nueiti, kad atsirastų ant mūsų lėkštės.
Pradėkime paprastu pavyzdžiu: jei restorane norime užsisakyti jautienos steiko, visų pirma jautį, vėliau tampantį raudona mėsa, reikia užauginti, o tam reikalingas pakankamai didelis žemės plotas – 12-14 arų vienam galvijui. Didžiausia problema, susijusi su intensyviąja gyvulininkyste ir jos įtaka mūsų planetai yra šiai pramonei naudojami milžiniški dirbamos žemės plotai.
Užauginti vienam gramui jautienos sunaudojama 20 kartų daugiau žemės nei pupelėms, sojai ir kitiems augalams, taip pat išmeta 20 kartų daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Beveik visose Amazonės šalyse pagrindinis miškų naikinimo kaltininkas yra šios galavijų auginimas mėsai ir odai, ir tai sudaro apie 80 % dabartinio miškų naikinimo ploto.
Vien dėl šių miškų kirtimo, kurio pagrindinė priežastis – ištisus džiunglių plotus paversti netvariomis galvijų ganyklomis, kiekvienais metais į atmosferą išmetama 340 mln. tonų anglies dvideginio, o tai sudaro 3,4 proc. visų dabartinių išmetamų teršalų pasaulyje.
Šiuo metu Brazilijos Amazonėje gyvena maždaug 200 milijonų galvijų, o ši šalis yra didžiausia jautienos eksportuotoja pasaulyje, tiekianti apie ketvirtadalį pasaulinės rinkos.
Dėl nedidelių sąnaudų, lengvo transportavimo ir pigios darbo jėgos kaimo vietovėse miškų ūkis tampa patrauklia ekonomine vieta: pigi žemė skatina industrijos plėtrą ir miškų naikinimą. 2008 metų duomenimis, apytiksliai 450 000 km2 iškirsto Amazonės miškų ploto dabar yra paversti galvijų ganyklomis ir kasmet šie skaičiai vis auga.
Be ganyklos, gyvūną, žinoma, reikia maitinti, o tai ūkininkams kainuoja daug laiko ir pinigų. Vienas jautis per metus suvartoja apie 1,300 kg grūdų, 7,200 kg pašaro, 24 m3 geriamo vandens ir 7 m3 vandens jo aptarnavimui.
Trims metams, kurie yra vidutinė jaučių gyvenimo trukmė prieš juos paskerdžiant, gauname apie 4 tonas grūdų, 21,6 tonas parašo ir 93 m3 vandens kartu sudėjus. Ir tai – tik vienam jaučiui. Jei kalbėsime apie visą galvijų bandą ir padauginsime šį skaičių dešimteriopai, gausime šimtus kilogramų tonų pašaro ir tūkstančius kubinių metrų vandens.
O vanduo, naudojamas šioje pramonėje, yra gėlas ir didžiausias paradoksas yra tai, kad tai vyksta šalyse, kuriose geriamo vandens trūkumo problema yra didžiausia. Taigi, šiuo atveju mėsos pramonė prisideda ne tik prie planetos ir gyvūnų naikinimo, bet ir prie besivystančių ir trečiojo pasaulio šalių vandens problemos.
Be vandens, žemės ploto ir pašarų aspektų, jaučių mėsos pramonė prie šiltnamio dujų efekto labai stipriai prisideda ir dėl gyvulių išskiriamų metano dujų. Išsivysčiusios pramonės šalyse metanas sudaro apie 15% šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, iš kurių 37% išskiriami jaučių, karvių bei kitų galvijų.
Vienas galvijas per metus vidutiniškai išskiria nuo 70 iki 120 kg metano, o pasaulyje šiuo metu jų yra apie 1,5 milijardo, taigi šių dujų išskiriamas kiekis čia – nebesuskaičiuojamas. Situacija su kitais gyvuliais praktiškai nesiskiria – kiaulienai, avienai ir veršienai išgauti reikės šiek tiek mažesnių žemės, vandens ir maisto resursų – vandens pėdsakas* svyruos nuo 1170 iki 1830 litrų trims šimtams gramų, o pašaro ir žemės ploto reikmės bus panašios.
Galima teigti, kad pašarų ir gyvulių maisto gavybai mes eikvojame savo brangius, jau nykstančius sausumos plotus tam, kad užaugintume daugiau maisto savo maistui. Vietoje to maitindamiesi augaline mityba, galime išvengti bereikalingo ir aplinką niokojančio gamtinių ir žmogiškųjų išteklių švaistymo.
Pieno produktų įtaka aplinkai ir klimatui
Pieno pramonės išgaunami produktai savo neigiama įtaka aplinkai nė kiek nenusileidžia mėsos industrijai. Augalinis pienas yra išgaunamas iš pirminės žaliavos, tai yra, augalo, kuris yra apdorojamas iškart ir nesukuria papildomų gamybos etapų.
Tačiau su karvės pienu yra kitokia situacija. Norėdami jį išgauti, ūkininkai gyvulį privalo apvaisinti, užauginti, maitinti, girdyti ir suteikti jam nors ir nedidelį žemės plotą.
Kaip ir mėsos pramonėje, tai sukuria papildomą gamybos grandinę. Taigi, tokio pieno gamyba ir išgavimas visoje jo proceso eigoje sunaudos daugiau gamtinių ir žmogiškųjų išteklių nei augalinio pieno gamyba.
Karvė savo pieną natūraliai sukuria savo vaikui maitinti. Tačiau ji negali to padaryti, nes dirbtinai apvaisinta ir ką tik pagimdžiusi karvė tą pačią minutę yra atskiriama nuo savo vaiko.
Karvės vaiko laukia dvi galimos pabaigos – jei tai patelė, ji yra perkeliama į 1m2 baterinį narvą. Šiame narve karvė praleis savo gyvenimą iki tinkamo reprodukcijai amžiaus, o jau išsekusi ir nebetinkama apvaisinimui bus nusiųsta į skerdyklą. Jei vaikas veršiukas, jis bus nužudomas iškart, nes pieno pramonėje vyriškos lyties patinėliai verslininkams yra nenaudingi.
Pasak BBC paskelbto tyrimo 2018 metais, vienai stiklinei (200ml) iš parduotuvės pirktam karvės pienui išgauti sunaudojama apie 120 l gėlo vandens, 1,5 m2 žemės ir išskiriama apie 0,6 kg anglies dvideginio emisijų į aplinką.
Padidinus šį skaičių iki 1 litro, gauname 600 litrų gėlo vandens, 11,25 m2 žemės ir 3 kg CO2. Palyginus iš karvės išgaunamą pieną su augaliniu pienu, matome akivaizdų skirtumą: stiklinei avižų pieno išgauti reikalingas vos 0,1m2 žemės plotas, apie 10 l vandens ir išskiriamas emisijų kiekis į aplinką ženkliai mažesnis – vos 0,188 kg.
Ir nors diagramos paskutinėje eilutėje pavaizduotas migdolų pienas išskiria mažiausiai dujų į aplinką, gėlo vandens sunaudojimas jo pagaminimo atžvilgiu yra panašus į karvės pieno. Taigi galima teigti, kad avižų ir sojos pienas prekyboje šiuo metu yra tvariausias pasirinkimas.
Augalinė mitybos įtaka aplinkai ir klimatui
O dabar, aptarę mėsos ir pieno produktų gamybos grandinę ir jos įtaką aplinkai, palyginkime, kiek Žemės resursų reikės norint išgauti tokį pat kiekį vaisių, daržovių ir javų kultūrų.
Daugelio vaisių paliekamas vandens pėdsakas* yra mažiausias žemdirbystėje ir gyvulininkystėje kartu sudėjus. Tvariausiai išgaunamas vaisius vandens ir žemės ploto atžvilgiu – apelsinas. Užauginti vieną apelsiną pramoninėje žemdirbystėje prireikia apie 50 litrų vandens, obuoliui – 70 l, bananui – 100 l, o bulvei – 120 litrų.
Tačiau taip nesama su visais – gėlo vandens, reikalingo vienam kokosui užauginti, kiekis viršija net 2500 litrų vandens, tai yra santykinai daugiau, nei 300 gramų kiaulienos. Tačiau tai nereiškia, kad kiaulieną valgyti yra tvariau. Kiaulienos gamybos procesas yra ženkliai ilgesnis, apimantis ir išnaudojantis daugiau gamtos resursų, nei kokosų auginimas.
Mažiausią neigiamą įtaką aplinkai turinti javų kultūra – kukurūzai. Jų vandens pėdsakas čia – sąlyginai mažas (450 l), o ir sunaudojamo mažesnio žemės ploto atžvilgiu taip pat lenkia kai kurias kultūras. Toliau seka kviečiai ir miežiai, kurių 500 gramų išgauti reikalingi 650 l gėlo vandens.
Tačiau ir be vandens sunaudojimo augalinių produktų pasirinkimas yra draugiškesnis planetos atžvilgiu. Išnagrinėjus kiekvienos mitybos CO2 pėdsako atitikmenį galime aiškiai matyti, kad įprasto, mėsą kasdien valgančio žmogaus ir vegano išskiriamų dujų emisijų kiekis skiriasi beveik dviem procentais. O tai, turint omenyje jau aptartą mėsos ir pieno pramonės gamybos grandinę ir jos pasekmes aplinkai, yra labai didelis skirtumas.
Aplinkos ir žmonių atžvilgiu, draugiškiausias pasirinkimas yra pirkti ekologiškus vaisius, daržoves, javų kultūras bei jų gaminius. Ekologiškumo sertifikatai parodo parodo, kad gamybos procesas yra tvarus, nevyksta vaikų darbo išnaudojimas, pardavėjas su savo darbuotojais elgiasi etiškai.
Keli žodžiai apie sojos produktus
Dauguma žmonių, nusiteikusių prieš veganizmą ir atsiliepiančių apie augalinę mitybą neigiamai, kaip pagrindinį argumentą pasitelkia netvariai išgaunamus sojos produktus.
Ir taip, čia tikrai yra dalis tiesos: sojos pupelių plantacijos yra viena masinio Amazonės miškų kirtimo priežasčių. 20% sojos yra paverčiami sojų aliejumi ir vašku.
Likę 80% pasaulyje užauginamos sojos yra suvartojama maistui. Iš kurių 97% tiesiogiai sušeriama gyvulių ūkiams kaip pigaus pašaro alternatyva ir tik 3% sojos suvalgome mes, žmonės! Taigi, absoliuti dalis sojos tampa maistu gyvuliams.
Pasak „Pasaulinio Gamtos fondo“ 2014 metų ataskaitos, „Kasmet vis didėjantis mėsos vartojimas yra pagrindinė sojos plantacijų plėtimosi priežastis. Maždaug trys ketvirtadaliai sojos visame pasaulyje sunaudojama gyvūnams, ypač naminiams paukščiams ir kiaulėms, šerti.“ – The Growth of Soy: Impacts and Solutions, 2014 WWF report.
Taigi, galima teigti, kad už netvarų sojos pupelių auginimą daugiausia atsakinga yra visgi gyvulininkystės pramonė.